Vaikų emocijos

Kada atsiranda pirmosios kūdikio emocijos? Nuo gimimo! Apie pirmąsias žmogaus emocijas galima kalbėti jau jam gimstant. Paprastai tai yra neigiama patirtis, susijusi su fiziologinėmis priežastimis.

Atidžiai stebint kūdikį galima pamatyti labai skirtingų veido išraiškų, kurios mums gali priminti suaugusiųjų veido išraiškas įvairiose situacijose. Be to, vaikas keičia šias išraiškas tokiu greičiu, kad jo emocijos vargu ar galėtų keistis tuo pačiu tempu. Kadangi kūdikis dar nemoka kalbėti, mes negalime tiksliai pasakyti, ar jis jaučia skausmą, ar baimę. Dažniausiai apie patiriamus jausmus mumsparodo būtent kūdikio veido išraiška. Verkdamas kūdikis informuoja suaugusįjį apie bet kokias neigiamas emocijas ar nepatenkintus fiziologinius poreikius. Tai kūdikio būdas bendrauti su pasauliu. Emocijos, kurias sukelia ta pati situacija, gali būti skirtingos skirtingame amžiuje, nes mažylis pradeda skirtingai interpretuoti aplink jį vykstančius įvykius. Laikui bėgant, būdravimo laikas palaipsniui ilgėja ir tuo pačiu sumažėja neigiamų emocijų skaičius.

Kūdikio emocinės būsenos darosi vis impulsyvesnės, jos dažnai kinta .. Mažius jau gali šypsotis, rodyti balsą, judėti, taip išreikšdamas savo teigiamas emocijas. Tokios reakcijos vadinamos „atsigavimo kompleksu“ ir yra reakcija į emocinį suaugusiojo kreipimąsi, į žaislą, dainavimą, muzikines melodijas. Šiame amžiuje mažylis pritraukia ir sulaiko artimų suaugusiųjų dėmesį, ištransliuodamas tam tikras emocines reakcijas, tokias kaip šypsena, čiauškėjimas, judesiai, pukšėjimas, verksmas. Neigiamos emocijos gali kilti, jei nutrūksta bendravimas su mama, staiga dingsta žaislas, įvyksta staigūs aplinkos pokyčiai (oro temperatūra, skausmo pojūčiai, judėjimo apribojimai). Mažylis gali krūptelti arba trumpam nuščiūva, kai suskamba staigūs garsai. Emocinės reakcijos, tokios kaip nuostaba ir liūdesys, atsiranda prieš 4-ąjį gyvenimo mėnesį. Nuo 3 mėnesių kūdikis jau šypsosi, reaguoja į suaugusiųjų balsus ir skirtingas veido mimikas.

Mažylis skiria suaugusiojo balso intonaciją. Jis šypsosi, kai yra kalbinamas švelniu balsu ir susiraukia, kai girdi griežtą suaugusiojo toną. Kūdikį gali išgąsdinti netikėti stiprūs garsai. Pusės metų vaikas džiaugiasi artimo žmogaus atsiradimu ir džiaugiasi, kad turi galimybę su juo pabendrauti. Jis išreiškia emocinį pranašumą, pavyzdžiui, džiaugsmą dėl mėgstamo žaislo pasirodymo, šypsosi ir tiesia link jo rankutes. Vis dažniau mažylis demonstruoja emociškai atrankinį požiūrį į viską, kas jį supa. Jis atrenka objektus pagal spalvą, dydį, formą, tekstūrą, parodydamas skirtingas emocines reakcijas (teigiamas ir neigiamas, skirtingas trukme ir dažniu). Pamatęs nepažįstamą žmogų ar atsidūręs naujoje aplinkoje, šešių mėnesių kūdikis gali sunerimti, išreikšti nerimą ir baimę. Jei jis jaučia nemalonius pojūčius, jis darys grimasas, sukinėsis ir pukšės. Baimę ir pyktį kūdikis sugeba pajausti ir parodyti ne anksčiau kaip 5–7 mėnesių.

Pasireiškia gėda ir nedrąsumas. Šiame amžiuje vaikas puikiai kopijuoja kitų žmonių emocijas, veido išraiškas ir balso intonacijas. Jis juokiasi, spygauja, kopijuodamas reikšmingų artimųjų elgesį tiesioginio bendravimo metu.

Kūdikis jau tyliai ir susidomėjęs žaidžia su žaislais, pirmenybę teikdamas kai kuriems iš jų. Jis nuoširdžiai džiaugiasi linksmais žaidimais su suaugusiuoju. Norėdamas atkreipti dėmesį ir paprašyti, kad paimtų ant rankų, naudoja šypseną arba pukšėjimą. Priklausomai nuo to, į ką tėvai reaguoja labiau, o tai labiau tikėtina, kad duos norimą rezultatą (šypsena ar verkšlenimas), dažniausiai vaikas tai naudos savo tikslams pasiekti, net kai išmoks kalbėti. Šiame amžiuje vaikas jau sugeba atskirti ir atitinkamai reaguoti į skirtingas suaugusiojo veido išraiškas ir intonacijas. Pavyzdžiui, suaugusiojo šypsena sukelia džiaugsmą, neįprastos grimasos – ašaras ir išgąstį. Pamatęs nepažįstamą žmogų, vaikas gali verkti, rodyti nerimo ženklus ir pan. Taip pat 9 mėnesių kūdikis geba reikšti nepasitenkinimą, jei nepavyksta pakeisti pozos. Emociniame 9 mėnesių kūdikio arsenale jau yra įvairių veido išraiškų skirtingoms situacijoms: susidomėjimas, pasitenkinimas, džiaugsmas, dėmesys, įsižeidimas.

Mažylis jau gali atpažinti artimo žmogaus nuotrauką ir džiaugtis ja. Jį taip pat žavi prisukami muzikiniai žaisliukai. Jis džiaugiasi, kai pavyksta pačiam sukurti garsą ar tinkamai naudoti žaislą. Girdėdamas muziką, jis tyliai klausosi, šypsosi, gali imituoti šokio ar dainavimo judesius bei garsus.. Artėjant metams, vaikas pradeda šliaužioti ir vaikščioti, vis dažniau tėvų kalboje pasigirsta žodis „Negalima!“ Dažnai mažylis išreiškia nepasitenkinimą išgirdęs šį žodį. Jis nusimena išgirdęs griežtą suaugusiojo toną arba jei nepavyksta atlikti norimo veiksmo. Sudėtingose ir nepažįstamose situacijose mažylis klausiamai žiūri į suaugusįjį. Mažylis taip pat aktyviai mėgdžioja suaugusiųjų ir bendraamžių veido išraiškas, juoką, gestus ir žaidimų judesius. Ypač domisi kitais vaikais. Jį domina paveikslėliai knygelėse. Atminkite, kad namuose, kuriuose pilna tėvų meilės ir jautrumo, užauga laimingas ir empatiškas vaikas. Jo emocinės apraiškos bus ryškios ir įvairios, o išgyvenimai – gilūs ir pilni. Dažni draudimai emocinio bendravimo trūkumas lemia uždarą, niūrų ir verksmingą kūdikio būdą.

Linkiu ryškaus ir emociškai pozityvaus bendravimo su jūsų vaikais!

Autorė šeimos ir vaikų psichologė, psichologijos mokslų kandidatė Irina Gubeladze